Love Life
Sustok minutei ir įvertink, kas esi šiuo momentu ir kiek kainavo pastangų ir patirčių, kad taptum šiuo žmogumi. Mylėk save už tai #lovelife

Kaip “priimti kitus” ir neišprotėti

Labai populiaru sakyti “Aš Tave priimu tokį, koks esi”. Ne ką mažiau malonu tai girdėti ir išdidžiai sakyti “Mes priimame vienas kitą tokius, kokie esame”. Tačiau ar nemeluojame Sau ir kitiems? Iš tikrųjų visą gyvenimą esame priversti slopinti savo tikras emocijas arba elgesį. Nei darbe, nei su draugais, nei netgi šeimoje nuolat negalime būti savimi, nes bijome, kad mus atstums arba tiesiog nesupras.

Kiek norime galime sakyti žodžius „Aš Tave priimtu“, bet jeigu viduje jaučiame susierzinimą dėl tam tikros situacijos ar žodžių, mes nieko nepriimame, tiesiog nutylime, praryjame, pamirštame, nusileidžiame... Be galo banali frazė „Būk savimi“ mus lydi kiekviename žingsnyje, bet iš tikrųjų visi nori, kad Tu būtum linksmas, neįkyrus, neturėtum problemų ir švytėtum laime. Tik tada mus myli ir priima. O kai žmogus iš tikrųjų būna savimi, jį lydi apkalbos, pasipriešinimas ir konfliktai.

Daugybę kartų, kai iš tikrųjų buvau savimi, sulaukdavau pastabų „šiandien Tau kažkas ne taip“, „per sudėtingai mąstai“ arba „Aš taip niekada nedaryčiau“. Žinoma, nedarytum, nes Tu esi Tu, o Aš esu Aš. Man nereikia klonų, o tik gerbiančios Save ir kitus aplinkos. Dabar jau suprantu, kad  tuo metu žmogus tiesiog dar nebuvo pasiruošęs manęs priimti. Dar vienas pavyzdys, turiu pažįstamą porą, kurioje vyras nuolat pasakoja anekdotus ir juokauja (gal ir ne visada juokingai). Žmona akivaizdžiai yra tai girdėjusi šimtą ar tūkstantį kartų ir kiekvieną kartą, kai draugų kompanijoje jis pradeda kažką kalbėti, ji baisiai susierzina. Įsivaizduoju, kad dar po kiekvieno tokio susitikimo su draugais važiuojant namo atskaito jam moralą. Ar taip turėtų elgtis artimiausias žmogus? Ar net būdamas su savo žmona šis vyras negali būti savimi?

Taigi peršasi žiauri tiesa – dažniausiai niekas mūsų nepriima ir nemyli tokių, kokie esame. Vienintelė besąlygiška meilė, kuri gali būti – tai tėvų meilė Savo vaikams. Kad ir ką bedarytų, kaip bjauriai besielgtų vaikas, jį mylime ir priimame nepaisant visko.

Besąlygiškai priimti žmogų tokį, koks jis yra – tai didžiulis menas ir darbas su savimi. Tam, kad iš tikrųjų tai pajustume ir padarytume, viduje turime būti visiškai ramūs ir laisvi. Vienintelis būdas tai padaryti, tai giliai suvokti, kad visi mes esame unikalūs ir skirtingi. Jei žmogus Tau pasakoja savo istoriją, tu galvoji „Kokio velnio jis taip mąsto, aš taip niekad nepasielgčiau“ , o pats linkčioji galva ir apsimestinai pritari, tai nėra priėmimas. Tai yra apsimetinėjimas ir savo nuomonės užgniaužimas. Sąžiningiausias elgesys tokioje situacijoje būtų priminti Sau, kad šis žmogus nėra Aš ir jis negali identiškai mąstyti, elgtis ar kalbėti. Viduje turi būti stipri nuostata „Tai yra Tavo nuomonė ir aš ją gerbiu. Manęs tai niekaip nežeidžia ir neturi įtakos mano vidinei ramybei“.

Kol norime keisti kitus ir laužyti, kad jie elgtųsi pagal mums priimtiną šabloną, nepriimame jų. Problema slypi tame, kad žmonės nori, jog aplinkiniai būtų tokie patys, kaip jie. Problema yra kiekvieno mūsų viduje. Tobulinti galime tik Save, mokydamiesi gerbti kitus ir besąlygiškai priimti ir mylėti savo aplinkinius „tėviška meile“.  Kai turi tvirtus įsitikinimus ir supratimą, kad Tavo vidinė ramybė nepasikeis nepaisant visko, kas vyksta aplinkui, tada iš tikrųjų išmoksti priimti kitus.

#lovelife

  

 
 
 
Parašykite